IKONOS IR BAŽNYČIA

Šventieji atvaizdai, ikonos yra gerbiamos ir pripažįstamos abiejose, didžiosiose Rytų ir Vakarų krikščionių tradicijose. Tačiau, reikia pripažinti, kad tik Stačiatikių, Ortodoksų Bažnyčia išsaugojo ikonografinį kanoną, ikonų meistrystės tradiciją iki šių laikų.

Katalikų Bažnyčia, priešaky su Petro Įpėdiniu, niekada neatmetė išskirtinės ikonų svarbos tikėjimui, net sunkiais ikonų persekiojimo (ikonoklazmo) laikais gynė ir visaip užstojo ikonos tiesą. Gaila, bet istorinės aplinkybės ir sakralaus, liturginio meno samprata susiklostė taip, kad įvykus skilimui tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčios, krikščionių ikonografinė tradicija ir jos kanonai „užduso“ Vakaruose ir ilgą laiką buvo pamiršti.

Ypatingas susidomėjimas ikonomis Katalikų bažnyčioje atgimė 20-tame amžiuje, po II Vatikano susirinkimo. Prasidėjus Susitaikymui tarp Rytų ir Vakarų tikinčiųjų, nebebuvo prasmės ignoruoti tų dvasinių lobių, kuriais Dangiškasis Tėvas, Kristus ir Dvasia Gaivintoja apdovanojo savo Bažnyčią nuo pat jos garbingo įkūrimo aušros. Tų dvasinių lobių gausa ir įvairovė yra suteikta tiek Katalikų, tiek Ortodoksų Bažnyčiai, - dviem seniausioms Rytų ir Vakarų krikščioniškoms tradicijoms. Nors ir nebūdama vienu iš septynių Sakramentų, ikona ir jos skelbiama Dievo Žodžio žinia yra nepaprastai galinga priemonė, padedanti asmeniškai bendrauti su Dievu kasdieniniame gyvenime. Tačiau reikia pažymėti, kad ikona visa savastimi yra bažnytinė, bendruomeninė, todėl padeda švęsti Dievo meilės ir šviesos pergalę liturgijoje.

Dabar ikonos plinta po įvairiausias pasaulio šalis, bažnyčias, namus, nepaliaujamai liudydamos žinią, kad ateina naujas, Prisikėlimo pasaulis ir kad per tikėjimą į Jėzų Kristų, mes tampame to pasaulio dalyviais.

Ką apie ikonas (šventus atvaizdus) rašo Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Katekizmo ištraukas komentavo Marius Viluckas.